Štai ir baigiasi dar vienas žemės darbų ciklas. Jau nuimtas puoselėtų  pasėlių derlius, į rūsius saugiai keliauja vaisiai ir daržovės. Smagu... Bet džiugina ne tik tai, šiemet ruduo ypatingas - žavimės ne tik krentančių lapų spalvomis, bet ir saulėtomis, giedromis, šiltomis dienomis. Na, ir kaipgi tokiu metu nepakeliavus po savo gražią ir brangią Lietuvėlę.
   Rugsėjo 17 dieną, šeštadienio rytą, Nemakščių bendruomenės santalkos nariai ir nemakštiškiai vykdomo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto „Nemakščių bendruomenės santalkos narių ir kaimo gyventojų bendruomeniškumo skatinimas“ dėka,  prisidėdami savo lėšomis, „pasiėmę“ gerą nuotaiką iškeliavo Trakų krašto link. Pirmasis šios šaunios kompanijos sustojimas buvo legendomis, eilėmis apipinta ir ežerais apjuosta Trakų pilis, kuri užburia nepaprasta viduramžių istorija. Nuvykus į pilį mūsų jau laukė užsakyti gidai. Pasidalinę į dvi grupeles, su gidais pasivaikščioję po gotikinio stiliaus statinį ir išgirdę apie jį ne vieną legendą,  pasakojimą,  pasukome garsiųjų kibinų ragauti ir paliktiems namiškiams lauktuvių „paveizėti“. Anot gidų, jei atvykai į Trakus ir neparagavai kibinų, vadinasi, tu Trakuose nebuvai. Ši vietovė nuo seno garsėjo kaip nuostabaus grožio gamtos kampelis, išsiskiriantis savo unikaliu gamtovaizdžiu,  salos pilimi  bei tvyrančia romantika ir ramybe. Atrodo, čia galėtumei būti valandų valandas, bet projekto vadovės Linos Mejerienės šios išvykos maršrute buvo numatytas kitas nuostabus kampelis, į kurį ir išskubėjome smalsumo vedini.
   Plačiau pažinti nematerialinį tautos paveldą ir tradicinius senuosius dzūkų namus, puoselėti lietuvių tautines, menines ir kultūrines tradicijas mums padėjo edukacinė išvyka į Tiltų kaimą, esantį  Trakų rajone. Edukacinių užsiėmimų  metu visi galėjo įsijungti į šiaudinių žaislų ir šiaudinių sodų rišimo kūrybinę veiklą, mokymus vedė Tiltų kaimo bendruomenės narė – amatininkė  Veronika Ignatavičienė ir Tiltų kaimo bendruomenės valdybos narė, sertifikuota tautinio paveldo, šiaudinių žaislų rišimo, amatininkė Vaiva Neteckienė. Kiekvienas dalyvis, norėjęs save išbandyti šiaudinių žaislų rišimo meno srityje, turėjo galimybę pasigaminti tautino paveldo šiaudinius angeliukus. Tuo pačiu metu kiti dalyviai galėjo save išbandyti verdami šiaudinius sodus. Kol visi susikaupę rišo, vėrė ar kitokiu principu  gaminosi sau dirbinį iš šiaudų, prie bendruomenės namų nekantriai mindžikavo šio kaimo pažiba (vienas iš keleto belikusių) -  gražuolis arklys, šalia šiaudų karietos laukė  nuostabiais rūbais pasipuošęs šio kaimo važnyčiotojas. Pakinkytas arklys net keletą kartų lėkė per kaimą su puikiai nusiteikusiais keleiviais – svečiais, kurie troško susipažinti su kaimu, jo istorija. Sužinojome, jog Tiltų vardas siejamas su tiltu, nutiestu per Gelužos upelį. 1641 m. Valkininkų karališkųjų girių aprašyme pirmą kartą paminėtas kvartalas – Naujasis Tiltas, per kurį iš miško buvo gabenama mediena į Valkininkų dvarui priklausančias geležies lydymo, kalimo, patrankų liejimo ir kitas įmones. Kadaise čia buvo raistai, klampi, pelkėta vieta. Praėjimui buvo klojami rąsteliai, todėl vietos gyventojai mano, kad dėl tų rąstinių tiltelių ir tilto per Gelužą kaimas buvo pavadintas Tiltais, viso važnyčiojimo metu mums šią istoriją pasakojo karietos savininkas, ilgaamžis šio kaimo gyventojas. Na, o po tokios šaunios kelionės p. Vaiva visus pakvietė draugiškų vėlyvųjų pietų – ragauti grikių blynų.
   Padėkoję šeimininkėms, edukacinių užsiėmimų mokytojoms ir važnyčiotojui už nepakartojamą ir šiltą priėmimą, padovanoję prisiminimui apie savo kraštą lankstinukų, knygelių, savo rankų darbo vaško žvakių, kurias išliejome taip pat šio projekto dėka, pasidalinę aštuonratės važiuoklės muziejuko įdėtomis lauktuvėmis, iškeliavome sostinės link. Tą vakarą visi skubėjome išvysti dar vieną žmogaus prisilietimu sukurtą stebuklą, poilsio ir pramogų centrą Belmontą, dar kitaip poilsio oaze vadinamą. Visų akis traukė vienas už kitą nuostabesni vaizdai – pradedant nuo ištaigingiausių pastatų ant Vilnelės upės kranto, fontanų,  šniokščiančio krioklio, išpuoselėtų gėlių darželių, senojo malūno rato, sukamo vandens, ir užbaigiant juodąja gulbe, ramiai plaukiojančia alpinariumo platybėse.
   Kelionė namo neprailgo nė vienam, nes visą laiką turėjome ką veikti: piešėme ant vieno lapo šios kelionės įsimintiniausią, gražiausią akimirką, turėjome atspėti savo slaptą draugą - angelą sargą, kuris kiekvieną iš mūsų globojo visą šią kelionę. Dalinomės įspūdžiais, šios dienos gražiausiais prisiminimais, aptarėme edukacinius užsiėmimus, jų pritaikymą mūsų benruomenėje ir su daina grįžome namo. Kaip sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia.
   Dievas dovanojo šiltą rugsėjį ir nuostabų orą, o mes vienas kitam šiltą žodį, bendruomeniškumo jausmą ir smagų pasibuvimą drauge.
   Šį projektą remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savo lėšomis prisideda Nemakščių bendruomenės santalka.
   Nuoširdų ačiū tariame UAB „Ajus“ direktoriui Romualdui Dubinskui už komfortabilią ir saugią kelionę patogiu autobusu, bei Leonui Tamulevičiui už molinius suvenyrus.

               Nemakščių bendruomenės santalkos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
projekto vadovė Lina Mejerienė