Kad Lietuva yra senstanti šalis, žinome kiekvienas. Kokiomis formomis ši grėsminga statistika pasireiškia realiame gyvenime, suprantame tik tada, kai išgirstame apie senelius, kurie ne tik kad nebesugeba pasirūpinti savimi, bet ir miršta vienui vieni. Taigi kalbėti apie orią senatvę darosi vis sunkiau. Suprasdama, kad visuomenėje svarbiausia turėtų būti ne pinigų kiekis, o bendruomeniškumas, atsakomybė ir noras rūpintis ne tik savimi, VO Šiluvos bendruomenės „Aušrinė“ ėmėsi iniciatyvos rūpintis ne tik savo bendruomenės nariais, bet ir šalia esančiais.
       Šį kartą su Šiluvos seniūnijos socialine darbuotoja J. Sebeckyte lankėme vienišus senelius. Kai kuriuos iš jų,  tas vienišumas labai slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus jų dvasiniu pasauliu, kas akimirka siųsdamas  pavojaus signalus ir neleisdamas pamiršti, kad jie niekam nerūpi, kad lemiamu momentu niekas gali neateiti į pagalbą. Gal todėl kiekvienas pažystamo žmogaus apsilankymas jiems yra kaip šventė, kurios metu jie gali išsikalbėti, pasipasakoti savo bėdas, pasidžiaugti. Šį kartą pas juos nuvažiavome dar ir su mažomis dovanėlėmis – saugų eismą garantuojančiomis priemonėmis. Jas dalijome tiems, kurie dar pakankamai stiprūs ir patys nueina į parduotuvę ar pas kaimynus. Jiems šios priemonės ypatingai reikalingos, nes ne tik nėra šalia to kas primintų, kad reikia jas dėvėti, bet ir kelyje, sušlubavus sveikatai, kitiems juos būtų lengviau pastebėti.
      Taip nuoširdžiai mūsų dovanėlėmis dar niekas nesidžiaugė. Tikriausiai todėl, kad neišlepinti gyvenimo jie kiekvieną šiltesnį prisilietimą priima kaip didžiausią dovaną. Parvažiavę iš šios akcijos linkėjome sau, kad mumyse būtų kuo daugiau artimo meilės ir gerumo, žadėjome juos lankytis dažniau, taip užtikrindami jų tikėjimą ir pasitikėjimą. Tik kyla klausimas: „Ar įsisukę į beprotišku greičiu lekiančius laiko ratus ir darbų sūkurį to nepamiršime ?“. Šiandien norisi tikėti, kad ne.

Bendruomenės pirmininkė Violeta Sinušienė