Nemakščių bendruomenės santalka vykdydama aplinkos apsaugos projektą iš Raseinių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos „Graži gamta ir tvarkinga aplinka - tai mūsų namai“  kvietė visus dalyvauti eilėraščių  konkurse „Gamta dabar ir po šimto metų“. Šiandien nesinori daug kalbėti, tiesiog tegul eilės kalba už mus apie gamtą, apie jos grožį dabar ir po 100 metų.
     Komisijos sprendimu didžiausių simpatijų susilaukė „Eilėraštis žemei“, kurio autorė Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. Eilėraštis „Tai tu“, kurio autorė Simona Budraitienė, irgi suvirpino ne vieno komisijos nario širdį. Na, o eilėraščiai „Apie mus ir metus“ (autorė Rita Japkevičienė) ir eilėraštis „Gamta dabar ir po 100 metų“ (autorė Lina Kleismantienė) rungėsi tarpusavyje ir komisijos buvo pripažinti kaip eilėraščiai, kuriuose  atsispindi nuoširdus ir tyras, širdies gelmėmis išbrandintas  Lietuvos grožio, svarbos žmogui dabar  ir po šimto metų pajautimas,  išgyvenimas.
      Nemakščių bendruomenės santalka dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie šio gražaus konkurso ir noriai dalijosi savo išmintimi, išgyvenimais, vizijomis su mumis visais.


Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė

 
Eilėraštis žemei

Atėjome būti.
Tai ir būkim, kuo būti atėjom.
Žmogum...Juk taip paprasta...
Nieko nereikia bekeisti.
Mes žemei ir taip jau
Per daug nusidėjom.
O ji vis dar bando
Už elgesį mūsų atleisti,
Atsainų ir laikiną
Mūsų gamtos suvokimą,
Jos grožio vertės
Neteisingą, nežmonišką kainą.
Juk žemė viena, o žmonių
Ištisi milijonai
Jau tūkstančius metų
Nebodami eina ir eina.
O ji vos bespėja užgydyti
Tvinksinčias votis,
Išniekintą kūną dažnai
Pasilieka laižytis-
Ir inkščia, kai skauda,
Ir verkia nakčia pasislėpus
Lyg užguitas prastų šeimininkų
Išvytas šunytis.

Mylėkime žemę.
Kiekvieną jos pėdą mylėkim.
Bandydami sau atsiriekti
Daugiau, pamastykim.
Mes josios vaikai
Ir mes galime daug ko pasiekti,
Tik mylėkim kaip motiną savo
Ir jos nedraskykim.
Mylėkime žemę.



Simona Budraitienė

Tai tu
Tai tu – iš raminančio medžių ošimo.
Iš gaivių vandenyno bangų.
Savo plaukus žvaigždėm padabinus,
Tu žengi nuo aukščiausių kalnų.

Tu esi ištisa amžinybė,
Kurioje sutverti mes visi.
Tu esi ir mirtis, ir gyvybė,
Paslaptinga visatos dalis.

Gražūs žodžiai, ir dainos, ir eilės
Tau sukurtos, bet kam visa tai,
Jei žmogaus širdyje trūksta  meilės.
Pagarbos ir jausmų per mažai.

Jei po šimto... po tūkstančio metų,
Nebeliks tavo grožio tauraus.
Gal suprasim tuomet, ko netekom,
Ką turėjom be galo brangaus.



Rita Japkevičienė
 
 
APIE MUS IR METUS
Kelionė pasibaigs saulėlydžio diske,
Ateis karta kita ir... ji ištirps laike...
Kiti skubės keliu į vakaro ramybę...
Lemtis vėl ratą suks ir skries į begalybę...
O ką paliksim mes po šimtmečio anūkams?
Žaliuojančias erdves ar beskonybės rūmą?
Dabar ir čia  pamynę egoizmą,
Tausokime  kitoms kartoms gimtinę,
Lai žydi jiems žiedų žiedai kvapiausi,
Ir šimtą metų bus dar Lietuva  žaliausia.
                                                                       

 Lina Kleismantienė   

GAMTA DABAR IR PO 100 METŲ

Graži ta mūsų Lietuva.
Jos sraunios upės, gilūs ežerai,
Didinga jūra ir šilai, ir kloniai,
Piliakalniai, kalnai - ir viskas juk čia pat, po mūsų kojom.

Nereikia net toli keliauti,
Užtenka grožį šį viena akim sugauti.
Nuryti gurkšnį tyro ir švaraus vandens,
Trumpam prisėsti kur palaukėj ant akmens.

Juk taip norėtųs ir po šimto metų,
Kad mūs vaikai, anūkai justų vis tą patį aromatą.
Alyvų, pakalnučių, jazminų,
Juodos ruginės duonos iš Lietuvos laukų.


Lina Mejerienė, Nemakščių bendruomenės santalkos pirmininkė