Atgimė Katauskių kaimo bendruomenės namai

Visos kaimų bendruomenės turi patalpas, kur vietos gyventojai susirenka aptarti aktualius klausimus, kur švenčiama ir gedima išėjusiųjų. Tačiau Katauskių bendruomenės namai išskirtiniai savo didumu – plotas skaičiuojamas ne dešimtimis, o šimtais kvadratinių metrų. Išskirtiniai ir savo geografine vieta – važiuodamas Šiluvos pusėn negali nepastebėti ryškiomis spalvomis nušvitusio pastato.

Ne tuštėjimo metas

Ne be pagrindo kalbama, kad Lietuvą apniko kaimų tuštėjimo metas, visa gerkle šaukiama, kad kaimiečiams gresia susinaikinimas dėl besaikio alkoholio vartojimo, tačiau panašu, kad visa tai – ne Katauskiams. Puikioje geografinėje vietoje – netoli Dubysos ir prie gero kelio – įsikūręs kaimas nė neketina išnykti iš žemėlapio. „Namai tušti ilgai nestovi, vieni išvyksta, įsikuria kiti, gyvena jaunos šeimos, auga vaikai – tai geriausiais įrodymas, kad Katauskiai buvo ir bus“, – sako vietos bendruomenės pirmininkas Jonas Galinaitis. Jis viso savo gyvenimo pavyzdžiu puikiai įtikina, kad galima suderinti viską – ūkininkavimą kelių šimtų hektarų plote, rūpestį bendruomenės reikalais, visuomeninę veiklą, didelę ir gražią šeimą.

„Pokolūkinė“ depresija

„Kada prieš 15 metų atvažiavome į Katauskius gyventi, kaimas atrodė nykiai: žlugus kolūkinei santvarkai žmonių galvose taip pat vyko perversmas. Vieni su nostalgija kalbėjo apie ne tokius tolimus laikus, kai kasryt ėjo į darbą, kėlė į čia pat stovinčią mokyklą vaikus. Antri su viltimi dėliojo savarankiško ūkininkavimo ar verslo planus. Treti puolė neviltin, nes pasijuto besantys niekam nereikalingi. Kaimas niūksojo apmiręs“, – pasakoja J. Galinaitis.
Tikrą širdies skausmą kėlė prieš porą gerų dešimtmečių pastatyti dideli ir gana modernūs kultūros namai. Dar visai neseniai tviskėjęs didžiulis statinys ėmė nykti akyse: neliko durų ir langų, metalo dirbinių, netrukus viduje net pradėta kūrenti laužus. Laimė, ne visus apniko „pokolūkinė“ depresija – suėjo būrelis aktyvesnių vietos gyventojų, tvirtai nutarė, kad reikia kurti bendruomenę ir dirbti patiems.

Žingsnis po žingsnio

Kaimo atgimimas prasidėjo palengva: entuziastų ir savo pačių gyvenimams neabejingų žmonių sukurta bendruomenė ėmėsi darbų. Kaip žinia, vien gerų norų nepakanka – siekiant gerinti Katauskių ir aplinkinių kaimų gyvenimo kokybę bei gyvenamąją aplinką pradėti rengti projektai, ieškota rėmėjų. Didžiausiu atspirties tašku tapo Europos Sąjungos parama.
Su kiekvienais metais bendruomenės namai vis gražėjo. Pernai nepriekaištingai sutvarkyta didžioji salė, visi norintys gali užsukti sportuoti: yra biliardo ir teniso stalai, keletas treniruoklių. Sporto salė bene populiariausia, nes čia reguliariai lankosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji katauskiškiai. Atskiroje šarvojimo salėje atsisveikinama su išėjusiais. „Pernai net aštuonis kartus rinkomės į šermenis“, – bemat suskaičiuoja specialistė kultūrai Janina Riukienė.
Tą dieną, kai lankėmės Katauskiuose, buvo atliekami paskutinieji darbai, numatyti pagal vietos projektą „Katauskių kaimo bendruomenės patalpų remontas ir materialinės bazės stiprinimas“. Projekto įgyvendinimas truko dvejus metus, o už bendrą paskirtą sumą – 180 tūkst. Lt – pakeistas stogas, sutvarkyti langai ir durys, suremontuotas ir nudažytas fasadas.

Darbas susiranda žmogų

Bendruomenės pirmininkas J. Galinaitis su savo nepailstančiais bendraminčiais jau dėlioja ateities planus. O jie labai paprasti – kad žmonėms būtų patogiau, geriau: sugalvoti nors kokią šildymo sistemą, susitvarkyti viešąsias erdves. „Labai nemėgstu tinginių“, – prasitaria. Akivaizdu, kad jų čia tėra mažuma, nes gyvenvietė graži, žmonės neabejingi savo gyvenamajai aplinkai.
„Lengvai priprašomas yra Vytautas Gaidelis, džiaugiamės aktyvia ir nuoširdžia bibliotekininke Danute Enuksoniene, o kultūros specialistė J. Riukienė taip pat neskaičiuoja savo darbo valandų, – sako pirmininkas. – Tik jaunimas dar vangokas, labiau stebintis iš šono, vertinantis ir... svajojantis apie didžiuosius miestus. Tačiau sugrįžtantys viešnagėn pas tėvus pastebi ir sako, kad kaimas gražėja. Juk neišvažiuos visi, kažkas turės tęsti pradėtus darbus.“
J. Riukienė čia pat priduria, kad tik dabar, jau sulaukusi brandaus amžiaus, suprato, ko jai visą gyvenimą reikėję: „Per vėlai atradau savo sritį.“ Ir žibančios moters akys išduoda, kad tai, ką ji šiandien daro, – tikrasis pašaukimas: „Dainuojame, šokame, ketiname atgaivinti dramos būrelį. Patys žmonės to nori. Nepatikėsite – septynios poros (kuriems jau per 30 m.) sugalvojo šokti. Samdomės choreografę, mokomės, UAB „Rivaka“ skyrė lėšų šokėjų aprangai. Dar nepasitaikė, kad kuris nors neatvyktų į repeticijas, nors ne visi arti gyvena. Nemažai jų – tikrai labai užimti žmonės. Bet, matyt, ne vien duona žmogus sotus. Tai džiugina. Kaip ir per šventes prisirenkanti pilnutėlė didžioji salė. Vadinasi, kaimas gyvas.“
V. Gaidelis, 1967-ųjų gruodį atvažiavęs į Katauskius gyventi, sako kaimą radęs gana nykų: „Stovėjo dvaras, kumetynas, kelios trobelės – ir viskas. Svarbiausiais laikyti galvijai, pienas, kiaulės. Statybų beveik nevyko. Per kelis dešimtmečius išaugo gyvenamųjų namų kvartalas, įvestas vandentiekis, turime nuotekų valymo įrenginius. Dabar svarbiausia visa tai išsaugoti, todėl pats didžiausiais turtas yra žmonės – statantys, kuriantys, puoselėjantys savąjį kraštą. Ir ištikimi jam.“
 
Irena BUTKIENĖ, foto - autorės