Senos ir geros tradicijos tai tarsi praeities ir dabarties dialogas.Pažindami istoriją... jaučiamės esą dalis žmonijos, egzistavusios daug šimtmečių prieš mums gimstant ir egzistuosiančios po mūsų mirties“ (MAIKLAS STENFORDAS, A COMPANION TO THE STUDY OF HISTORY).

 Praeitis - neišsemiamas gyvenimo pamokų šaltinis.  Būtent apie tai ir buvo diskutuojama 2012 metų balandžio 13 dieną kaimų bendruomenės „Girkalnis“ įgyvendinamo

projekto „Praeities galia“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“ metu.

                      Įdomų, linksmą ir nuoširdų pokalbį pradėjo  Lietuvoje žinoma žolininkė, daugelio tiesiog ragana vadinama, Adelė Karaliūnaitė. Ji  į Girkalnį atvyko nešina savo žolelėmis, tepalais, užpiltinėmis. Ade­lė atviravo, kad  tik gam­to­je ji jau­čian­ti ne­pa­pras­tą jė­gą ir daug ste­buk­lų. Že­mė pa­ke­lia žo­lę, ši ga­li pa­kel­ti žmo­gų. Te­kan­čios sau­lės, kiek­vie­no žie­do ar pum­pu­ro, ap­šerkš­ni­ju­sio miš­ko ar čiur­le­nan­čio upe­lio vaiz­dai, kva­pai ir gar­sai su­grą­ži­na jė­gas, pa­de­da nu­si­ra­min­ti, pa­ma­ty­ti gro­žį, džiaug­tis kiek­vie­na die­na. Žolininkė pasistengė trumpai aptarti svarbiausias šiuolaikinio žmogaus ligas. Paskaitos metu išgirdome kaip išsaugoti sveikatą, kaip draugauti su gamta, kuri daug kuo gali mums padėti. Girkalniškiai noriai klausėsi ne tik jos skaitomos paskaitos, bet ir įsigijo įvairių kremų, arbatų ir žolelių mišinių. Bendrauti su žolininke Adele būtų galima net kelias dienas. O klausyti jos pasakojimų tikrai nepabostų. Tikras praeities lobynas, gamtos gydytoja. Linksma, guvi moteris užbūrė girkalniškius savo galinga vidine energija. 

                      Ar gali būti kas nors gražiau nei sodų žydėjimas ar medžių lapų šnarėjimas, nokstančių  obuolių kvapas ar nukarusi raudonų uogų kekė?. Pirmykštėje bendruomenėje žmogui medis buvo tiesiog - maitintojas. Apie šių dienų galimybes maitintis sodo gėrybėmis papasakojo Alma ir Vytautas Okockiai. Visi ragavome imbierinės aviečių arbatos, neapsakomo skonio obuolių traškučių, burnoje tirpstantį šviežių vaisių želė.  Matematikos mokytojas Vytautas ir buhalterė Alma atrado savo pomėgį augindami įvairias uogas, prižiūrėdami sodą. Klausėmės  nuoširdaus pasakojimo apie ilgą ir sudėtingą kelią nuo sodinuko iki skanumyno ant stalo ir džiaugėmės, kad mūsų bendruomenėje yra tokių darbščių ir sumanių žmonių.

                      Medus maistas ar vaistas? Šią dilemą mums gvildeno bitininkas Viktoras Šaulys. Jis teigė, kad  medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų. Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę. Medus – vienas seniausiai žinomų vartojamų maisto produktų ir vaistų. Jau mūsų protėviai jį naudojo gydydami įvairias ligas, ruošdavo šventinį maistą bei gėrimus. Viktoras parodė filmuotą medžiagą kaip gaudomas bičių spiečius, kaip paruošiama spietinė gaudymui. Visi ragavome medų su sūriu, mokėmės pasigaminti vaško žvakelę. O kai pašildė bičių vašką ant ugnies, tai visa patalpa pakvipo šviežut šviežutėliu medumi. Taip ir norėjosi, kad šis aromatas ilgai neišnyktų.              

Būtent šiaudai tautodailininko Jono Vaičaičio rankose įgavo magišką prasmę. Parsineštus šiaudus Jonas kruopščiai perrenka ir iš jų gamina visokiausias namų interjero detales, suvenyrus ar net paveikslus. Visi gėrėjomės gintaro atspalvio šiaudinių karoliukų vėriniais, paveikslais. O vytelės šio menininko rankose tampa viskuo: pintinėmis, kraitelėmis, duoninėmis, gėlėmis, paveikslų rėmais. Tikrai ne kiekvienam užtektų kantrybės tokiems darbams daryti. Jonas sakė, kad tai jo didžiausias pomėgis, ramybės oazė, relaksacija. Jam pritarė žmona Vidutė, kuri mums pristatė savo darbelius: riešines, skraistes, veltos vilnos darbelius. Renginio dalyviai pasipuošė Vidutės megztomis riešinėmis, sužinojo kaip veliama vilna, kad pomėgis ir kantrybė – būtiniausia  priemonė geram darbo rezultatui.

Renginio kulminacija – Girkalnio teatro mėgėjų grupės trijų dalių Antano Keturakio komedija „ Amerika pirtyje“: režisierė Genovaitė Gedrimienė, dailininkė – Lolita Bitvinskienė.

Aštuonių žmonių grupė, vadovaujama labai labai  mėgėjišką teatrą mylinčios vadovės Genovaitės, negailėdami savo asmeninio laiko, nereikalaudami jokio atlygio, padarė nepapratai gražų darbą. Genovaitė Gedrimienė, Regina Klevinskienė, Vytautas Šileika, Jūratė ir Ramūnas Bružai, Virginijus Petrošius, Kęstutis Klikna, Viktoras Dulevičius, Grintautas Dulevičius  - mūsų šviesuliai, kurie, negailėdami laiko, dirba bendruomenės labui. Visi girkalniškiai žino, kad tai jau 14-tasis Genovaitės režisuotas spektaklis, kad visi buvusieji pasirodymai, kaip ir šis,  sutikti ovacijomis, nenutrūkstamais aplodismentais, gėlių puokštėmis ir nuoširdžiais padėkos žodžiais.

Renginį baigėme susirinkę prie arbatos puodelio, o visi išsiskirstėme priėmę vieną bendrą nuomonę, kad senolių palikta praeitis yra mūsų gyvenimo pamatai, dabartis – vieta, kurioje gyvename, o ateitis – tai stogas, kuris laikysis tvirtai ir apsaugos mus nuo šiauraus vėjo ir negandų.

Kaimų bendruomenės „Girkalnis“ pirrmininkas Klemensas Šaulys