Šis bendravimas vadinasi – SAVANORYSTĖ.  Bet visas tokio darbo kilnumas, padorumas mūsuose pasklido ne dėl gražaus pavadinimo, o todėl, kad jį pradėjo žmogus dar nebūdamas bendruomenės nariu, o juo tapo atėjęs su noru įsijungti į mūsų veiklą, jau nešinas dideliu, baigtu darbu, kurį reikėjo tik realizuoti.  Klausimas, kodėl  žmonės, patys to nežinodami, dirba savanorišką darbą? Vieni, norėdami kaip nors padėti sprendžiant  įvairias problemas.  Kiti nori būti reikalingi kam nors, ko jie patys nesugeba pasidaryti. Dar kiti save atranda savanorystėje bendraudami su platesniu ratu žmonių jau už savo namų slenksčio.
            Aš ketinu papasakoti dar apie kitokią  savanorystės priežastį. Tas žmogus į mūsų bendruomenę atnešė  dar ir gražią idėją. Tai Zita Krikštanaitė - Supronienė, iš Liktėnų kaimo. Jos šeima ūkininkauja. Kai mama atgulė į ligos  patalą ir Zitai teko net keletą metų  daugiau laiko praleisti prie sergančiosios, negu dirbant  laukuose, va tuokart  jai ir gimė idėja: primegzti daug vilnonių kojinių  kuriems nors Vaikų Namų  auklėtiniams.  Mezgė nesiekdama pelno. Gražiai kojinaites suporuodama, tik vis nežinodama  kuriems vaikams padovanoti. Pagaliau atsitokėjo, kad  ir Betygaloje, aplinkiniuose kaimuose yra vaikų. O  kojinių, tinkančių net suaugusiems  taip pat yra. Ir pati atnešė jas, kartu su bendruomenės pirmininke Gema Račiene, tarybos nare Irena Jankauskiene. bendruomenės nariu Aleksu Mėžiniu išdovanojo daugiavaikėms šeimoms ar sergantiems.
    Kaip pažvelgsi į  tokį Zitos nesavanaudišką darbą, kaip jį įvardinsi, bet tai visapusiai gražus, kilnus, ne veltui pro pirštus leistas laikas. O ir mūsų bendruomenei pamėtėjo naują idėją –SAVANORYSTĘ ,  daug  platesne  apimtimi.
       Dėkui, kad tokie esate, pagal išgalias  krutate. Jei kuriam kelelis į bendruomenę tolimas, galima namuose poilsiaujant imtis savanoriško darbo, kad „užmuštume“ ilgas, be darbo nuobodžias valandas.

   Kaimų bendruomenės Betygala tarybos narė 
   Emilija Skudrienė