Po audringai praleistos nakties, nepabūgę praūžusios vėtros ir lietaus, išvykome mokomojo vizito į Šilutės ir Klaipėdos rajonų bendruomenes. Buvo tokių, kuriems „oras sumaišė kortas“ ir pasiliko namuose, bet juos pakeitė jaunimas ir pilnas autobusas po Nacionalinės mokėjimo agentūros specialistės ankstyvo patikrinimo, pajudėjo iš Gervinės kaimo bendruomenės  į Pamario kraštą.

                      Išvykos tikslas - susipažinti su Pamario krašto bendruomenėmis, savita šio krašto aplinka, jų gyvenimu, rengiamais projektais, pasigrožėti gamta  ir parsivežti naujų idėjų Gervinės bendruomenės veiklai plėtoti.

                      Pervažiavus aukštą Atmatos upės tiktą, gelbstintį gyventojus nuo potvynių, atvykome į Rusnę. Tai vienintelis Lietuvos miestas, esantis saloje, kurios plotas apie 45 km². Rusnė – pasienio miestelis, kur kitoje Skirvytės upės pusėje – jau Kaliningrado sritis. Mus apsitiko puiki, linksma, tautiniais rūbais pasipuošusi, buvusi bendruomenės pirmininkė, šiuo metu dirbanti seniūne Dalia  Drobnienė . Ji papasakojo, jog Rusnėje įsikūrusios trys bendruomenės ir kiekviena labai savita, su savito bruožo gyventojais. Nors juos kasmet neaplenkia potvyniai, rusniškiai sako: „manęs nei su kuolu iš čia neišvarysi“. Rusnė – tai pasienio miestelis, kur kitoje Skirvytės upės pusėje jau Kaliningrado sritis. Seniūnė papasakojo, kad Rusnės sala išskirtinė unikalia gamta, čia vanduo kuria gyvenimą, čia jo didenybė potvynis. Ji apžvelgė salos istoriją, darbus, rūpesčius, jų rengiamas šventes ir gražia, emocinga kalba nušvietė žvejų gyvenimą. Jų bendruomenė „Rusnės sala“, kurios pirmininke ji buvo,  nėra skaitlinga -  apie 20, bet visi viską planuoja, dirba visi kartu nuo pradžios iki galo.

                      Išvykome tolyn, plentu Šilutė – Kintai, kuris apaugęs didžiuliais medžiai, o po audringos nakties daugelis jų išvirtę su visomis šaknimis. Čia atsivėrė mums įdomus pamario krašto peizažas – įspūdingi miškai, boluojančios pelkės, Kintų tvenkiniai, „Bebrų takas“, įdomios sodybos su puošybos elementais - vėtrunge, žvejų valtys, džiūstantys tinklai.  Tai nuostabią gamtą turinti Lietuvos Venecija. Žinoma užsukome į Ventės ragą. Čia vos kelios sodybos – bendruomenės nėra, tačiau Ornitologijos muziejuje mus pasitiko nuotaikingas ornitologas Vytautas ir papasakojo apie paukščių gyvenimo subtilybes. Nepabūgę putojančių bangų, pasivaikščiojome molu, užlipome į švyturį apžvelgti Kuršių marių panoramos. Prie vizito prisijungus gidei Daivai, keliavome į Klaipėdos rajoną ir buvome supažindinti su šio rajono bendruomenių gyvenimu. Persikėlus keltu į kitą krantinės pusę, vykome į Juodkrantę, kur turėjome susitikti su Juodkrantės bendruomene, tačiau dėl oro sąlygų ir kitų meteroologinių pasikeitimų mums buvo pasiūlyta susitikti su Labrenciškės bendruomene Klaipėdos pakraštyje. Todėl apžvelgę, kaip tvarkosi marių gyventojai, kuo ypatingas jų kraštovaizdis, trumpam nubėgome prie jūros, aptarėme, ką galime pritaikyti savame kaime, idėjas kiekvienas pasižymėjome savo užrašinėse.

                      O Labrenciškės – tai nuosavų namų kvartalas, kurio gyventojai čia viską kūrė už savo lėšas. Tai labai iniciatyvių žmonių asociacija. Bendradarbiaujant su savivaldybe jie žada pasiekti gerų idėjų įgyvendinimo tęstinumo. Pirmininkė Neringa Jurgelionienė mus lydėjo ir pasakojo apie bendruomenės gyvenimą, kaip jie savo lėšomis organizavo gatvių dangos klojimo darbus, statė namus, kurie vieni už kitą gražesni, kaip jie bendradarbiauja su švedais, dalinasi patirtimi. Buvome palydėti į Labrencų giminės dvarą, kuriame vyksta bendruomenės narių susitikimai. Jų kvartalo teritorijoje organizuojamos vasarą Joninės. Visi susirenka su šeimos nariais. Jie renka ir gražiausią sodybą, draugiškiausią kaimyną. Jų kvartale yra ir mažutė bažnytėlė, teniso aikštynas. Mus kvietė aplankyti ir netoliese esantį Bosų elnyną, bet nesiliaujantis smarkus lietus neįgyvendino šio sumanymo. Klausantis bendruomenės pirmininkės nuoširdaus pasakojimo,  neatrodo, kad čia trūktų bendruomeniškumo, ko daugelyje bendruomenių dar labai trūksta. Kitur trūksta iniciatyvių, aktyvių žmonių, saugumo jausmo, meilės gamtai, pagarbos vienas kitam. Bet čia - Pamario krašte mes to net nepajutome.

                      Nepajutome jog kažko mums trūktų ir mūsų Gervinės kaimo bendruomenės mokomojo vizito metu. Negaliu nepaminėti UAB „Autobusų parkas“ vairuotojo Albino, kuris meistriškai vairavo mūsų „laivą“ siaurais, medžių nuklotais pamario keliais, visą kelionę buvo atidus ir susikaupęs. O vizito nebūtų buvę, jei nebūtume laimėję projekto, kuris remiamas iš Lietuvos kaimo tinklo lėšų. Šią nuostabią išvyką – vizitą į kitų rajonų bendruomenes, mums padovanojo, viską su bendruomenės taryba aptarusi, neišsenkančių minčių ir idėjų neišsemiama bendruomenės pirmininkė Jūratė. Esame dėkingi pagalbininkėms Aušrai ir Vidai. Mokomojo vizito metu visi draugiškai pietavome, nuo žvarbaus oro gynėmės karšta kava. Ačiū už praleistą, rudenišku lietumi apšlakstytą laiką, už bendravimą ir bendradarbiavimą.

Gervinės kaimo bendruomenės narė Irena Celskienė