Kaimų bendruomenė Betygala įgyvendino projektą „Verslumo, konkurencingumo ir bendradarbiavimo kaime pritaikymas Kaimų bendruomenės Betygala veikloje“, finansuojamą Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 20213 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“. 2012 m. rugsėjo 14 – 17 dienomis lankėsi Slovakijos r. Lesnicos rajone.
             Kaimų bendruomenės Betygala pirmininkė Gema Račienė džiaugėsi  užmezgusi ryšius su Slovakijos Chata Pieniny  organizacija, o ypač su jos vadovu Janko Gondek. Tai jis mus pakvietė  teminiam susitikimui. Turėjome progos susitikti su verslininkais, ūkininkais, susipažinti su jų įgyvendintais projektais. Ten pasikeitėme patirtimi bei įgūdžiais, turimomis žiniomis, naujų idėjų pasiūla verslui vystyti. Jau 2012 rugsėjo 15 dieną buvo organizacijos ,,Chata Pieniny“ pristatymas. Vyko ir kaimų bendruomenės ,,Betygala“ pristatymas. Po kavos pertraukėlės skaitomi pranešimai, pvz., ,,Kaimo gyventojų galimybės kurti verslą“, ,,Slovakijos kaimo gyventojų verslumas ir  konkurencingumas“. Vėliau Janko  Gondek pristatė savo verslą, pasidalijo patirtimi. Lankėmes Pieninų   nacionaliniame parke, domėjomės parko infrastruktūros konkrečiu pritaikymu gyventojų verslumo ugdymui, susipažinome su sporto aikštynų įrengimu. Ten kiekvienas kaimas turi po neblogą sporto aikštyną,  o kai kas ir nedideles tribūnas.  Lesnica savivaldybėje susipažinome su verslumu savivaldybėje,  kaimuose, su jaunimo užimtumu.
         O dabar plačiau apie ,,Chata Pieniny“ veiklą, verslą kaime.  Ši organizacija gavo paramą iš Europos Sąjungos fondų pagal parašytą projektą, joje dirba 40 žmonių.  Pas Janko Gondek nuvykome, tiksliau plaukėme Dunajeco upe. Mus plukdė plaustais, kuriuos sudarė  kelios sukabintos  valtys. Kiekvienos svoris  apie  120 kg.  Kiekvieną plaustą aptarnavo du ilgomis kartimis „apsiginklavę“ goraliai su puošniomis liemenėmis, kepurėmis. Vieną jų padovanotą kepurę turime jau ir Betygaloje. Goraliai – etninė slovakų grupė, labiau susijusi su avių auginimu, o seniau su prekyba link Baltijos jūros arba kelione su druska taip vadinamuoju Veličkos druskos keliu.  Plaustų plukdytojai turi ne vien plukdyti turistus, bet ir įdomiai papasakoti apie Slovakiją, apie gamtos įžymybes, esančias šalia kalnų upės, apie kalnų gyventojų verslus.  Iš jų mes daug sužinojome apie Raudonąjį vienuolyną, įkurtą 1319 metais. Jame gyveno vienuoliai kartuzai, kurie nekalbėjo.  Juos laidojo be vardo ir pavardės, nes, pasirodo, prieš Dievą yra visi lygūs. Jie rinkdavo vaistažoles, ypač kartuzas Ciprijonas. Ir dabar garsi Ciprijono arbata, išlikusi iki šių dienų.  Mes verslininko nematome, tačiau jau iš pasakojimų žinome, ką mums reikės pirkti jo vardu pavadintoje parduotuvėje.
            Plaukiame toliau. Matosi septynių vienuolių viršukalnės, tiksliau uolos. Tai tie septyni vienuoliai kartuzai, kurie kartą krūvon susiėjo pas paną Jadvygą. Jie ne žoleles rinko, o vieną kartą sumaišę dienas visi atvyko pas gražiąją merginą. Iš nuostabos jie prašneko, tad Dievas juos pavertė į kalnų viršukalnes. Kas nabagus išvaduos? Visokių legendų yra. Viena jų byloja, jog pro šalį upe turi praplaukti 1000 nekaltų mergelių. 
Toliau Trijų karūnų  viršukalnės. Vienoje uoloje matyti rūstokas veidas. Pasak legendos, tai Pieniny dvasia. Mus nuplukdė  kalnų upe 11 km.  Per tą laiką sužinojome daug apie šaltinius, kalnų turizmą,  goralių verslus, išgirdome daugybę legendų. Mus nuo kranto fotografuoja plauste, vėliau gauname kokybiškas nuotraukas su  Pieniny parko vaizdais.  Aišku, ne už dyką.
             Vos mes išlipome iš plaustų, laukė lengvos bričkelės  su arkliukais. Verslas  visur. Kas norėjo, galėjo važiuoti į  Chatą Pieniny, o kas nenorėjo, ėjo pėsčiomis apie kilometrą palei aukštas uolas. O štai ir  Chata Pieniny. Mus pasitiko  keli muzikantai, apsivilkę goralių rūbais, savininkas Janko Gondek  prie savo prosenelio Gasparo Gondek  statulos.  Gasparas pirmasis ėmė plukdyti vietom sraunia Dunajeco kalnų upe  turistus ir už tai ėmė pinigus. Mus sutiko pats savininkas, apsivilkęs prašmatnius goralių rūbus, su muzikantais. Giedamas goralių himnas, įteikiamos dovanėlės kiekvienam atvykėliui.  Atvirutės ir garsioji vaistažolių degtinėlė - nedidelis buteliukas. Tai kaip vėliau nepirksi lauktuvių firminio gėrimo? Vaišės – avių sūris, kiti firminiai patiekalai. Mus supažindina su upėtakių rūkymu, parodo, kaip tai atliekama. Kol rūksta upėtakiai, mes perkame įdomiai  padarytas  nuotraukas su informacija apie kalnus.
               Mes plauste, mes kalnų uolų apsuptyje.  Apžiūrime aplinką. Informaciniai stendai apie žemės raidą, apie kalnus, Pieniny parką, apie Chatą PIeniny.  Daug ir įdomių medžio statulų. Gražiai sudėlioti didoki  akmenys. Prie jų informacinės lentelės: pavadinimas, kada ir kokiom sąlygom susidarė. Mus kviečia prie stalo – garuoja rūkytas  upėtakis su įvairiausiom daržovėm. Muzikantai groja net lietuviškas melodijas, kuo mes buvome labai nustebinti, tad neiškentę ėmėme dainuoti. Atvyko nauja grupė turistų, kuriuos atplukdė šaunūs irkluotojai.  Vadovas duoda ženklą ir visi muzikantai su juo jau gieda goralių  himną, pasitinka  atvykėlius.  Per pertaukėles perkame jau parduotuvėje, kuri priklauso anksčiau nurodytai organizacijai, plaustininko  išgirtą  Ciprijono arbatą, Ciprijono  eleksyrą ir dar kai ką  lauktuvėms.  Šalia  viešbutis su kavine, valgykla. Ir visa tai kaime, kalnuose priklauso vienai organizacijai.
      Parvažiuodami pasvajojome. Plukdomi turistai Dubysos upės atkarpa, pasakojamos legendos. Prie Alkupio stovi vaidilutės, žynys, sveikina atvykusius, vaišina virš laužo kepta mėsyte. Plaukiančius Dunajeco upe mus krikštijo. Gal pagonių šventykloje kas nors pakrikštys? Minčių daug ir gan įdomių. Dubysos upe praplaukia daug baidarininkų. Kaip juos užimti? Konkurencija didelė, tad reikia pasukti galveles, kaip vystyti  verslą  prie upės, kaime, kaip pritaikyti   slovakų įgyvendintus projektus pas save. 
       Praturtėję, pasisėmę žinių grįžome namo.  Esame dėkingi bendruomenės pirmininkei Gemai Račienei už puikų projektą ,,Verslumo, konkurencingumo ir bendradarbiavimo kaime patirties pritaikymas kaimų bendruomenės Betygala veikloje“, išvyką į Slovakiją.
    
   Marijona Birutė Navakauskienė, bendruomenės narė